Keisti tie pastarųjų dienų sutapimai.
Vakar darbe numiro mano kompo vaizdo plokštė. Supleškėjo, tsakant, su gardžiu, svylančios plastmasės kvapu. Paropojimas po stalu, 6 km numinti dviračiu ir turiu laikiną sprendimą…
Šiandien – bendradarbio kompiuteris į “Power” mygtuko paspaudimus nereagavo – tiesiog tibeto vienuolis pagal dzen levelį… Kadangi bendradarbio keisas daugiau mažiau neįprastas – jis įtarė pačio mygtuko gedimą. Todėl bandėm trumpint jo kontaktus atsuktuvu – nepadėjo.
Daugiau
Na va – praėjo pirmoji savaitė ant dviračio. Dabar kas rytą minu pedalus į darbą ir kas vakarą namo.
Sunkiausia buvo pradėti. Reikėjo perlipt per savo smegenis, kad matant termometre vos +2 laipsnius Celsijaus sėst ant dviračio. Dabar tokių parkių nebeliko – net džiaugiuosi – ne taip suprakaituosiu.
Pirmas porą dienų buvo sunku – po 8m be jokio rimtesnio sporto atrodė, kad va nulipau nuo dviračio, o dabar galima ir numirti – tačiau kuo toliau tuo labiau organizmas prisitaiko. Tiesa penktadienį pradėjo maust kojas, bet manau neilgam.
Per tas kelias dienas jau spėjo užknisti – pėstieji, žioplinėjantys ant dviračių takų ir manantys, kad jie nemirtingi. ir žinoma nuspangę vairuotojai.
Važiuodamas vis dairausi kokios sąlygos važiuot ne šaligatviu (kur nėra dviračių takų), o gatve. Tačiau kolkas yra liūdna šioje vietoje, nes pagal pastebėtą vairuotojų elgesį – dažnai tektų šokinėt ant šaligatvio ir atgal arba būčiau tiesiog prispautas prie kelkraščio (ypač autobusų ir troleibusų vairuotojų). Kartais pasidaro baisu, kad esu nematomas, kai vairuotojas rodos žiūri tiesiai į mane, mane mato, o paskui padaro tokį manevrą, kad jei ne stabdžiai – tikrai būtų bum.
Taip pat pastebėjau, kad esu vienas iš nedaugelio paranojikų – nes dažnas mano matomas dviratininkas važiuoja gatve be šalmo, be atšvaitų, su ausinėmis ir jam nusispjaut į mašinų srautą. Man jų vietoje būtų tikrai baisu.
Šiaip savijauta puiki, vasara prieš akis – ir preliminariais skaičiavimais vien tik į darbą ir atgal aš per vasarą nuriedėsiu 1000+ km.
Daugiau
Nepamenu kur skaičiau, kad pesimistai pateikia realiausas prognozes, nes jie mato situaciją be jokių rožinių, žydrų ar purpurinių atspalvių.
Oh my fellow gods, kaip aš norėčiau, kad tai būtų buvus eilinė nesamonė pasigauta internete. Deja. Dar vasario viduryje, tiesiog šiaip sau, mintyse modeliavau fimos, kurioje dirbu (jau paskutinę dieną, beje), mėnesio – dviejų ateitį (o žinoma kartu ir savąją). Kad aš tada būčiau žinojęs, kaip aš nedaug tesuklydau – būčiau daug geriau tam pasiruošęs, nei esu dabar, kai visi nemalonūs pokštai iššoka prieš akis vienas po kito.
Peršasi tik dvi išvados:
1. esu nepataisomas pesimistas;
2. bus karas.
Pradžioje pilietinis (na tarkim šitam karui paskirkim šių metų rudenį, kitų metų pavasarį – vasarą), o pora, trejeta metų vėliau – ir visuotinis III pasaulinis. Kodėl – neklauskit, matyt bus dėl ko (viena gera matyta sentencija ta tema – “The next war will determine not what is right, but what is left.”). Pats nežinau, kodėl mano pasamonė pastoviai man šnibžda “karas, karas, karas”. Taip, kad ruoškit konservus, kruopas, druską, degtukus ir smulkų inventorių išgyvenimui. Tikiuosi, kad vistik ne aš, o mano matyto straipsnio atuoriai buvo šamanai ir neteks naudoti frazės “ar aš nesakiau”.
Daugiau
Taip – tas ežiukas tai aš. Klaidžioju pasiklydęs rūke, trankausi veidu į medžius ir visiems garsiai rėkauju “Псих!”
Daugiau
Taaaip. Po ilgų važinėjimų, rinkimosi, parkių, šmarkių – pagaliau turiu dviratį. Gal renkantis nebūtų buvę tiek parkių jei nebūčiau prisikaitęs visokios info apie dviračius. Taigi pristatau savo “ratus”:
dviratis
Kiekvieną rytą pasidarau kavos, einu į dušą, po to geriu kavą ir skaitau laiškus telefone. Apsirengiu ir šiaušiu į stotelę. Ten sutinku beveik tuos pačius žmones, kaip ir kas rytą. Kai kuriems mintyse net daviau vardus: “Studentas”, “Vienuolė”, “Mokytoja” etc. Nors net nežinau, kas jie tokie iš tiesų. Tuomet beveik visada tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje prasilenkiu su juoduoju kurjeru. Kol galiausiai patenku į darbą…
Daugiau
Sveiki, artėjant pavasariui nusprendžiau, kad gana man tinginiauti ir važinėt atobusais. Noriu nusipirkti dviratį. Man reikėtų patarimo – kur, kokį, į ką atkreipti dėmesį? Važinėčiau daugiausia mieste (na kartais tik gal į užmiestį ar off-road). Ir dar klausimas – kaina. Būtų gerai, kad ji būtų proto ribose. Pvz.: ar galima rasti kažką padoraus iki 600 Lt ar pataupyt daugiau?
Daugiau