Įspėjismas - toliau esantis tekstas yra reklama. Jos niekas neprašė bet… tiesiog.
Užsirašau sau, kad nepamirščiau, o ir kitiems patariu - jei prireikia rūbų ar kažko tokio - važiuokit į Ozą. Patogu nes: yra visos (ar beveik visos) reikalingos parduotuvės. Prizmoj dar žino, kaip gaminti skanius pusgaminius ir salotas (ką jau senai pamiršo ma+ima, iki ar rimi) ir galima rasti tokių produktų, kur niekur kitur nėra, o duoną rinktis dar šilta (ciabata - tiesiog perfect). O svarbiausia - nėra eilių ir žmonių grūsčių - nors vežimėlių lenktynes renk, vietos ir erdvės kiek tik nori. Ir kol visi kaimiečiai grūdasi šūdopoly - normalus miestietis gali ramiai apsipirkti Oze. Vat lyg ir viskas.
Daugiau
Kartais man išlenda poreikis pasinaudoti ar pabandyti viena ar kita linux’ine programėlę. Kartais prisireikia aplankyt visokius piktus saitus, arba paleisti neaiškios kilmės softukus tam sėkmingai tarnauja wine kuris leidžia nesušikt virusais visos sitemos. Vienintelis skausmas būdavo, kad tam reikėdavo perkraudinėt kompiuterį ir užsikraudinėt linux’us iš usb ar atskiros particijos. Buvau pabandymui paleidęs linux mintus iš po windows’ų - bet žiauriai lagino - teko atsisakyt. VMware’iniai sprendimai irgi niekad nežavėjo.
Dabar pagaliau radau sau puikią distribuciją(?) - andLinux. Parsisiunti instalą, suinstaliuoji ir… Ir iš principo viskas. Gali pasirinkti kaip jis veiks - kaip procesas ar tiesiog paleisi kaip programą, kai jos prireiks. Iš principo tai kažkuri Ubuntu distribucija su KDE softukais. Nekuria jokių papildomų langų/desktopų visos paleistos programos atsidaro Windows aplinkoje. Kaip programų meniu - patalpinama ikonėlė Windows’ų taskbare prie laikroduko. Failų sistema naudojama linux’inė (ji sukuriama direktorijoje kur instaliavote andLinux). Laisvai galima instaliuoti ir remoovint paketus, programas etc. Plius galima pačiam nurodyti, kiek RAM’o leidžiam naudoti linuxui.
Mano poreikiams - tai yra pats tas. Žinoma abejų OS stovyklos mane nužudytų. Tiesiog už izvratą.
Daugiau
Čia šiaip nugirdus, kad “elektra brangzzz” pagalvojau, kad kažkieno inžinerinė mintis užmigo pusiaukelėje. Nes vis skaitai žmogus, kad visaip reik tą energiją taupyt, tai ir žemė tave pamylės, ir klimatas bus dėkingas. O vat tokio paprasto daikto, kaip paprastas automatinis srovės pertraukėjas įvairaus plauko maitblokiuose, pakrovėjuose, įtampos keitikliuose, etc ir nėra. Įsivaizduokit - atjungei telefoną nuo pakrovėjo, suveikė srovės pertraukėjas (įtaisytas kad ir kištuke ar kur) ir elektra į transformatorių nebeteka, tebūnie tas pakrovėjas kad ir šimtą metų į rozetę įkištas. Tas pats su laptopais, fotikais ir kuom tik nori. Nes juk reikia pripažinti, kad tikrai ne visuomet išjungiam juos iš tinklo - tai pamirštam, tai patingim, tai šiaip kas… Taip per visus po truputį ir sukapsėtų koks megavatas per metus - vis šis tas. Kas pirmas tokį norėtų sukonstruoti - galėčiau pasidalint įdėjomis for free.
Daugiau
Šiandien ryte ėjau per patį Vilniaus centrą, Bokšto, Didžiosios, Stiklių, šv.Ignoto gatvelėmis. Ir suvokiau, kad jei senamiestis toks būtų visada - aš vėl galėčiau pamilti šį miestą. Mane vežė, kad ten beveik nebuvo žmonių. Visos tos masės kuri paprastai šturmuoja visus paeiliui kabokus, parduotuves ir pardavimų vadybininko kėdes. Dauguma sutiktų žmonių buvo natūralūs, kaip pats senamiestis - gatvių valytojai, nemiegoję taksistai, benamiai. O visų žaviausia buvo tyla, su menkais bundančio miesto garsais. Jos apsuptyje smagu užuosti ir naujos dienos kvapus, kurie užklumpa tave praeinantį. Vienur kepa šviežų pyragą, kur rodos galėtum dabar iškąsti gabalą, kitur verda svogūnų sriubą dar kažkur kvepia stipria kava. Galėtum atsisėsti tiesiog gatvėje ir pamiršti. Viską aplinkui. Viską…
Daugiau
Atsidarė naujas tinklalapis, kuris laukia visų visų 13 namo nuotraukų. Jei tik turite ar pamatėte ir nufotografavote - siųskite ten. Priims ir parodys visiems su džiaugsmu.
Daugiau
Pasirodo dar tikrai yra žmonių mokančių mane nuoširdžiai pradžiuginti ir nustebinti, pamaloninti, ir padaryti bent truputį laimingesniu. Po šio gimtadienio (kurio nešvenčiau) tapau lnksmu balalaikos savininku - dabar turės praeiti keli mėnesiai kol išmoksiu ją normaliai “birbinti”.
Kad nešvenčiau gimtadieno liūdna tik tuo, kad taip norėjosi pabūti su draugais prie vieno stalo, pabendrauti. Na nepavyko tai nepavyko - nesiskundžiu.
O šiaip, beveik baigus įvarius naktinius darbus, vis labiau ir labiau atsigaunant rankai po operacijos, laikas būtų nupūsti dulkes nuo eskizų, minčių ir sumanymų ir vėl pradėt krutėt.
Daugiau
Keisti tie pastarųjų dienų sutapimai.
Vakar darbe numiro mano kompo vaizdo plokštė. Supleškėjo, tsakant, su gardžiu, svylančios plastmasės kvapu. Paropojimas po stalu, 6 km numinti dviračiu ir turiu laikiną sprendimą…
Šiandien - bendradarbio kompiuteris į “Power” mygtuko paspaudimus nereagavo - tiesiog tibeto vienuolis pagal dzen levelį… Kadangi bendradarbio keisas daugiau mažiau neįprastas - jis įtarė pačio mygtuko gedimą. Todėl bandėm trumpint jo kontaktus atsuktuvu - nepadėjo.
Daugiau
Šuo - Žuo:
Šuo - Žuo
Galvoju, gal jis taps Kęsto draugu?
Daugiau
Na va - praėjo pirmoji savaitė ant dviračio. Dabar kas rytą minu pedalus į darbą ir kas vakarą namo.
Sunkiausia buvo pradėti. Reikėjo perlipt per savo smegenis, kad matant termometre vos +2 laipsnius Celsijaus sėst ant dviračio. Dabar tokių parkių nebeliko - net džiaugiuosi - ne taip suprakaituosiu.
Pirmas porą dienų buvo sunku - po 8m be jokio rimtesnio sporto atrodė, kad va nulipau nuo dviračio, o dabar galima ir numirti - tačiau kuo toliau tuo labiau organizmas prisitaiko. Tiesa penktadienį pradėjo maust kojas, bet manau neilgam.
Per tas kelias dienas jau spėjo užknisti - pėstieji, žioplinėjantys ant dviračių takų ir manantys, kad jie nemirtingi. ir žinoma nuspangę vairuotojai.
Važiuodamas vis dairausi kokios sąlygos važiuot ne šaligatviu (kur nėra dviračių takų), o gatve. Tačiau kolkas yra liūdna šioje vietoje, nes pagal pastebėtą vairuotojų elgesį - dažnai tektų šokinėt ant šaligatvio ir atgal arba būčiau tiesiog prispautas prie kelkraščio (ypač autobusų ir troleibusų vairuotojų). Kartais pasidaro baisu, kad esu nematomas, kai vairuotojas rodos žiūri tiesiai į mane, mane mato, o paskui padaro tokį manevrą, kad jei ne stabdžiai - tikrai būtų bum.
Taip pat pastebėjau, kad esu vienas iš nedaugelio paranojikų - nes dažnas mano matomas dviratininkas važiuoja gatve be šalmo, be atšvaitų, su ausinėmis ir jam nusispjaut į mašinų srautą. Man jų vietoje būtų tikrai baisu.
Šiaip savijauta puiki, vasara prieš akis - ir preliminariais skaičiavimais vien tik į darbą ir atgal aš per vasarą nuriedėsiu 1000+ km.
Daugiau
Nepamenu kur skaičiau, kad pesimistai pateikia realiausas prognozes, nes jie mato situaciją be jokių rožinių, žydrų ar purpurinių atspalvių.
Oh my fellow gods, kaip aš norėčiau, kad tai būtų buvus eilinė nesamonė pasigauta internete. Deja. Dar vasario viduryje, tiesiog šiaip sau, mintyse modeliavau fimos, kurioje dirbu (jau paskutinę dieną, beje), mėnesio - dviejų ateitį (o žinoma kartu ir savąją). Kad aš tada būčiau žinojęs, kaip aš nedaug tesuklydau - būčiau daug geriau tam pasiruošęs, nei esu dabar, kai visi nemalonūs pokštai iššoka prieš akis vienas po kito.
Peršasi tik dvi išvados:
1. esu nepataisomas pesimistas;
2. bus karas.
Pradžioje pilietinis (na tarkim šitam karui paskirkim šių metų rudenį, kitų metų pavasarį - vasarą), o pora, trejeta metų vėliau - ir visuotinis III pasaulinis. Kodėl - neklauskit, matyt bus dėl ko (viena gera matyta sentencija ta tema - “The next war will determine not what is right, but what is left.”). Pats nežinau, kodėl mano pasamonė pastoviai man šnibžda “karas, karas, karas”. Taip, kad ruoškit konservus, kruopas, druską, degtukus ir smulkų inventorių išgyvenimui. Tikiuosi, kad vistik ne aš, o mano matyto straipsnio atuoriai buvo šamanai ir neteks naudoti frazės “ar aš nesakiau”.
Daugiau