JOG: kadras po kadro

Šiandien ryte ėjau per patį Vilniaus centrą, Bokšto, Didžiosios, Stiklių, šv.Ignoto gatvelėmis. Ir suvokiau, kad jei senamiestis toks būtų visada – aš vėl galėčiau pamilti šį miestą. Mane vežė, kad ten beveik nebuvo žmonių. Visos tos masės kuri paprastai šturmuoja visus paeiliui kabokus, parduotuves ir pardavimų vadybininko kėdes. Dauguma sutiktų žmonių buvo natūralūs, kaip pats senamiestis – gatvių valytojai, nemiegoję taksistai, benamiai. O visų žaviausia buvo tyla, su menkais bundančio miesto garsais. Jos apsuptyje smagu užuosti ir naujos dienos kvapus, kurie užklumpa tave praeinantį. Vienur kepa šviežų pyragą, kur rodos galėtum dabar iškąsti gabalą, kitur verda svogūnų sriubą dar kažkur kvepia stipria kava. Galėtum atsisėsti tiesiog gatvėje ir pamiršti. Viską aplinkui. Viską…