JOG: kadras po kadro

Na va – praėjo pirmoji savaitė ant dviračio. Dabar kas rytą minu pedalus į darbą ir kas vakarą namo.

Sunkiausia buvo pradėti. Reikėjo perlipt per savo smegenis, kad matant termometre vos +2 laipsnius Celsijaus sėst ant dviračio. Dabar tokių parkių nebeliko – net džiaugiuosi – ne taip suprakaituosiu.

Pirmas porą dienų buvo sunku – po 8m be jokio rimtesnio sporto atrodė, kad va nulipau nuo dviračio, o dabar galima ir numirti – tačiau kuo toliau tuo labiau organizmas prisitaiko. Tiesa penktadienį pradėjo maust kojas, bet manau neilgam.

Per tas kelias dienas jau spėjo užknisti – pėstieji, žioplinėjantys ant dviračių takų ir manantys, kad jie nemirtingi. ir žinoma nuspangę vairuotojai.

Važiuodamas vis dairausi kokios sąlygos važiuot ne šaligatviu (kur nėra dviračių takų), o gatve. Tačiau kolkas yra liūdna šioje vietoje, nes pagal pastebėtą vairuotojų elgesį – dažnai tektų šokinėt ant šaligatvio ir atgal arba būčiau tiesiog prispautas prie kelkraščio (ypač autobusų ir troleibusų vairuotojų). Kartais pasidaro baisu, kad esu nematomas, kai vairuotojas rodos žiūri tiesiai į mane, mane mato, o paskui padaro tokį manevrą, kad jei ne stabdžiai – tikrai būtų bum.

Taip pat pastebėjau, kad esu vienas iš nedaugelio paranojikų – nes dažnas mano matomas dviratininkas važiuoja gatve be šalmo, be atšvaitų, su ausinėmis ir jam nusispjaut į mašinų srautą. Man jų vietoje būtų tikrai baisu.

Šiaip savijauta puiki, vasara prieš akis – ir preliminariais skaičiavimais vien tik į darbą ir atgal aš per vasarą nuriedėsiu 1000+ km.