JOG: kadras po kadro

Taip – tas ežiukas tai aš. Klaidžioju pasiklydęs rūke, trankausi veidu į medžius ir visiems garsiai rėkauju “Псих!”

Gerai žinau tik vieną dalyką – tai ką darau dabar – man pamažu tampa kamera be durų, be langų ir su perdegusia Iljičiaus lempele palubėje, kurios vistiek negaliu pasiekti.

Bum. Vėl trenkiuosi į medį ir prisimenu tai, ką buvau jau pamiršęs. Aš noriu tapti eiguliu. Arba ornitologu. Taip – aš nieko neišmanau apie paukščius, nevairuoju mašinos ir nežinau 101 medžių ir žvėrių ligų požymių. Bet aš greitai mokausi – labai greitai. O gamtą myliu. Labai. Galėčiau mėnesiais vaikščioti miškais ir nenusibostų. O kai pavargčiau – prisėsčiau porai vakarų trobelėje poilsio ir galėčiau traukti toliau.

Dar norėčiau būti žurnalistu. Ne tuo, kuris rašo apie seimą, pinigus ar neskalbtus celebričių apatinius. Norėčiau būti karo žurnalistu. Ar bent jau rengti gamtos ir paprastų žmonių dokumentiką. Jei reikia galiu filmuoti, fotografuoti, montuoti ir visokių kitokių “uoti”. Taip – šis darbas per daug nesiskirtų nuo to kurį darau pastaruosius 7 metus. Bet turėtų vieną vienintelį skirtumą – jis bent jau būtų nuoširdus, tikras ir tiesiogiai priklausytų nuo mano paties kojų (“vilką kojos peni”). Galėčiau išvykti nors ir rytoj, o asmeniniai daiktai tilptų į vieną nedidelę ir nesunkia kuprinę. O ir palikt nelabai yra ką. Juk aplink mane tėra septyni žmonės (na ir dvi katės) su kuriais skirtis būtų labai sunku. Visus kitus berods išbarsčiau kažkur gyvenimo pakelėse.

Gal kas turi pasiūlymų?