Kiekvieną rytą pasidarau kavos, einu į dušą, po to geriu kavą ir skaitau laiškus telefone. Apsirengiu ir šiaušiu į stotelę. Ten sutinku beveik tuos pačius žmones, kaip ir kas rytą. Kai kuriems mintyse net daviau vardus: “Studentas”, “Vienuolė”, “Mokytoja” etc. Nors net nežinau, kas jie tokie iš tiesų. Tuomet beveik visada tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje prasilenkiu su juoduoju kurjeru. Kol galiausiai patenku į darbą…
Ir kaip būna keista tokiais rytais kaip šis – kai laikas truputį pasistumia: toks jausmas, kad diena kažkokia kitokia – matai visai kitus žmones, kurjerį sutinki visai kitoje vietoje. Ir atrodo, kad kažkas ne taip – kad kažkoks impulsas visai dienai atsirado ant kito akcento. Staiga kitokia tvarka susidėlioja darbai ir kasdieniai sakitinėjimai. Parūkymai su kolegomis ir kava.
Keista, tačiau susimastau, kad gal reiktų dažniau pastumdyt savo kelionių laiką, kad bent tie momentai, kai sugeriu mane supančią aplinką nebūtų kasdien vienodi, kaip dulkės ant televizoriaus.
8 Comments
1 Salomėja wrote:
Aš kadaise net rašydavau istorijas apie tuos stotelėse, troleibusuose sutiktus žmones. Vis ne tokia monotonija.
2 JOG/Vaškas wrote:
O čia mintis :) reiktų gal ir man pradėt. Nors labai tikiuosi, kad neužilgo jau sėsiu ant dviračio – tai rutinai teks keistis.
3 Laura wrote:
Man visai patinka susitikt su tais pačiais žmonėmis rytais. Po kelių savaičių pradedi jiems šypsotis. Po mėnesio – sveikintis. O po kiek laiko, žiū, jau ir keliom frazėm persimeti.
4 JOG/Vaškas wrote:
Na – nežinau. Bent jau aš stotelėse su niekuo (net 100 katų matytu) nesisveikinu ir nesišypsau. Aš apskritai, blogas, blogas žmogus rytais būnu.
5 Laura wrote:
Tai aš ne stotelėse. Jose niekada su niekuo nesisveikindavau :) Aš su kaimynais prie namų, su žmonėmis, šalia kurių rytais gremžiu ledą nuo stiklo, su tais, šalia kurių aikštelėje prie darbo statusi mašiną.
6 JOG/Vaškas wrote:
Nu jo – su kaimynais ir aš sveikinuosi. Kaip ir su kitų firmelių darbuotojais su katrais kartu rūkom.
7 Salomėja wrote:
Aš tai kaip ir JOG, nesisveikinu. Nors visada atpažįstu. Ryte ir nuo manęs visi kenčia. Baisus baisus laikas yra rytas.
8 Valdemaras wrote:
Gal ir gerai, kad gyvenu šalia didelio žiedo (sąlyginai), ir labai retai tenka sutikti tuos pačius žmones, o jei ir sutinku, neatpažįstu. Turiu tokį laikinosios atminties sutrikimą :) Man keisčiausia, kad kaimynai su manim visada sveikinasi, nors šiame name gyvenu tik keli mėnesiai.