JOG: kadras po kadro

Yra viena patarlė bylojanti, jog “seno šuns naujų triukų neišmokysi”. Kuri IMO nėra visiškai teisinga. Na bent jau teisinga tik kokiais 85%.
Esmė, kad dar pernai, metų pradžioje, kai visi galvojasi tikslus visiem metam aš pamaniau “Hm. Gal reiktų nors kiek rimčiau pramokti bent vieną 3d paketą”. Vienu žodžiu – per tuos metus pačiupinėjau ir 3d maxą, ir Mayą, ir Blenderį. Kol galų gale netyčia aptikau Cinema4D. Turbūt vieną intuityviausių kadanors čiupinėtų 3d paketų ever. Aišku metai prabėgo – o aš kaip kaip buvau pradinuko stadijoj taip ir likau.
Bet kaip sakoma “iniciativa nakazujema” – darbe vis pastebėdavo, kad aš čiupinėju tą daiktą, taigi nebebijodavo pasakyt, kad vieną ar kitą daiktą susimodeliuosiu/pasidarysiu pats, taigi visai numest ir pamiršt savo bandymų nepavyko. Ir atėjo diena, kai reikėjo pagaminti anonsą, o jo vaizdas iškart stojo man prieš akis ir supratau, kad be 3d čia niekaip neišsisuksiu – nes čia viskas bus 3d (norėjau prisirišti prie originalios laidos grafikos). Vat tada teko prisiminti viską, ko mokėjau ir išmokti dar krūvą visokių dalykų per keturias dienas (daugiau laiko nebuvo). Čia matote kas man gavosi:

Vat sėdžiu dabar ir džiūgauju, kad nesu dar visai apkerpėjęs ir sugebu mokytis (nors kitą kartą mintis, kad nieko iš to nebus – labai stengiasi viską sugadinti).